Daugiau apie sąsajas su metamorfoze

KAIP TAI SUSIJĘ SU MANIMI?

Apie savo gyvenimo prasmę ir tai kaip gyvenu, susimąsčiau gavusi smegenų vėžio diagnozę. Per šią patirtį ir pastaruosius kelis metus patyriau labai daug sunkių ir kartu gražių akimirkų. Ši patirtis tapo tikru katalizatoriumi paskatinusiu mane išsilaisvinti iš dalies primestų visuomenės normų ir atrasti daugiau drąsos gyventi autentiškai. Jei ne šis įvykis, galbūt niekada nebūčiau turėjusi tiek daug motyvacijos keistis čia ir dabar.

Pokytis tęsiasi iki šiol ir jis tikrai nėra lengvas. Būna laikotarpių, kai nesijaučiu užtikrinta tuo, ką darau, kur einu, kokia ateitis laukia. Tačiau kasdien stengiuosi tapti tokiu žmogumi, kuris mokosi sustoti, padėkoti už tai ką turi, grįžti į dabarties akimirką ir labiau pasitikėti gyvenimu. Ligos patirtis pakeitė tai, kas esu ir tai, kas man svarbu.

KIEK GALIME VIENAS KITAM BŪTI ĮKVĖPIMU?

Ligos patirtis dažnai pareikalauja kantrybės, drąsos ir stiprybės. Tai unikali kelionė, kupina nežinomybės. Norėjau pažinti ne tik savo, bet ir kitų žmonių istorijas. Šios patirtys kupinos skirtingų etapų, kai atrodo prarandi viltį ir prasmę, bei momentų, kai iš naujo atrandi pasitikėjimą pasauliu bei jėgų išbūti.

Bėgant laikui ir sveikstant, daugiau jėgų bei įkvėpimo radau kasdienėje meditacijoje, knygose ir kitų žmonių istorijose. Mane labai įkvėpė „Žmogus ieško prasmės“, „Skrydis be sparnų“, Joe Dispenzos knygos ir daugelis kitų. Supratau, kad žmonių patirtys galbūt gali padėti kitiems, įkvėpti, kurti bendrystę. 

KAS TA METAMORFOZĖ?

Galvodama apie onkologinės ligos patirtį, prisiminiau žodį „metamorfozė“, reiškiantį virsmą ir transformaciją. Biologijoje tai nusako vystymosi procesą – perėjimą iš vienos būsenos ar formos į kitą. Pavyzdžiui, drugelio metamorfozė, vykstanti skirtingais etapais, iš kiaušinėlio virstama vikšru, vėliau lėliuke ir galiausiai drugeliu. Didžiausia transformacija vyksta lėliukės stadijoje. Net ir pats išsilaisvinimo iš lėliukės momentas yra svarbus: pastangos išsilaisvinti padeda drugelio sparnams sustiprėti ir pasiruošti skrydžiui.

Metamorfozė man tapo metafora žmogaus patirčiai nusakyti. Onkologinės ligos patirtis gali tapti svarbiu gyvenimo įvykiu, keičiančiu žmogaus tapatumo jausmą, vertybes, santykį su savo kūnu, kitais ir pačiu gyvenimu. Kaip ir gamtoje, šis virsmas nevyksta staiga, taip ir žmogui kartais reikia išbūti įvairius etapus.

Taip pat prisiminiau ir Kafkos kūrinį „Metamorfozė“, kurį skaitydama su kiekvienu sakiniu jutau kaip stipriai onkologinės ligos patirtys gali būti panašios į tai ką aprašė Kafka. Kūrinyje Gregoras Samsa vieną dieną atsibunda nebe žmogumi, o vabalu:

„atibudęs rado save kažkuo svetimu“;

“atsikėlęs nesijuto nei žmogus nei pasiruošęs gyvenimui“

Jis bando priprasti prie pakitusio savo vabališko kūno formų, jam suku judėti, jis nebegali išeiti iš namų, vykti į darbą, atlikti įprastų užduočių, pakinta socializavimosi galimybės, jis daugiausiai laiko leidžia savo kambaryje, lovoje. Panašiai jaučiausi ir aš tarsi vieną dieną atsibudusi kažkuo nebe tuo, kažkuo svetimu, kūnas tarsi nebe tas, kitoks, nebe sveikas, su kažkokiu nauju pavadinimu - diagnoze. Gali atrodyti, kad esi kitoks ir kitiems.

KODĖL TAI SVARBU?

Kiekvienas iš mūsų gali susidurti su patirtimis, kurios transformuoja. Mes ne visada galime pasirinkti, kas mums nutinka, tačiau esant resursams, galbūt ilgainiui galime ieškoti būdų, kaip tai įprasminti....? Fraklis knygoje "Žmogus ieško prasmės", pasakodamas apie savo patirtį koncentracijos stovykloje, rašė, kad jei gyvenimas turi prasmę, kančia taip pat turi ją turėti. Retoriškai kyla klausimas kiek ligos iššūkis (ne)gali turėti prasmės?

Tikiu, kad galime daug ko pasimokyti vieni iš kitų istorijų. Mane įkvėpė Axel Schura knyga „Maybe This Is Happening For You, Not To You“. Būdamas 26-erių jis susirgo ketvirtos stadijos vėžiu, tačiau pasveiko ir šiandien dalijasi savo patirtimi, kalbėdamas apie tai, kaip svarbu keisti požiūrį į gyvenimo iššūkius. Jis kviečia pažvelgti į sunkias patirtis klausdamas: Maybe this is happening for you, not to you. Laikui bėgant savo patirtis galime pamatyti kitaip ir suteikti joms naują reikšmę. Sunkūs iššūkiai nėra tai, ko nusipelnome, tačiau kartais jie tampa svarbiais mokytojais. Kaip rašo Axel Schura: Either we let our challenges define our story, or we use them to change our story. We are the ones who get to decide.

SVARBU: visiškai normalu jausti pyktį, liūdesį ar pasimetimą po sunkių patirčių, jos neprivalo išvirsti į kažką „gražaus“ ar prasmingo. Pamenu, kuomet pamačiau smegenų vėžiu sirgusios moters knygą, kurioje ji savo ligą pavadino „difficult gift“, man tai buvo nesuvokiama ir net kėlė pyktį, kaip liga gali būti sulyginama su dovana? Laikui bėgant mano požiūris keitėsi, tačiau tai nereiškia, kad taip turi nutikti. Prasmės ir pokyčio paieška po sunkių patirčių yra labai individualus procesas, kupinas įvairiausių etapų ir kiekvienas mes tai patiriame skirtingai ir visi būdai geri.

Manau, svarbu su atjauta atsigrėžti į save ir paklausti: Ką mano kūnas man nori pasakyti?

Alex Schura knyga "Maybe this is happening FOR yout, not TO you"

Kafkos Metamorfozė