#8 Kada paskutinį kartą jauteisi dėkingas už tai, kad esi gyvas?

Kada paskutinį kartą džiaugeisi gyvenimu?
Tuo paprastu faktu, kad esi čia ir dabar, gyvas? Dėkingumu savo kūnui, gamtai, saulei, dangui, medžiams, gėlėms, paukščiams, rudeniniams spalvotiems lapams… Kodėl kartais taip lengvai paleidžiame trapumo ir to, kas svarbiausia, suvokimą?

Šiandien sąmoningai grįžtu į kūną – jaučiu, kaip kvėpuoju, kaip kilnojasi krūtinės ląsta, tyliai tuksi širdis, o veidu rieda ašaros. Vienas gyvenimas. Kiekviena jo diena svarbi. Nebenoriu jų švaistyti nedarydama to, kas man reikšminga. Nebenoriu leisti nepasitikėjimui savimi, vidiniam kritikui ar baimei laimėti prieš laisvę būti autentiška ir daryti tai, ko trokštu.

Viską atidėjusi prisėdau prie kompiuterio, atsiverčiau seniai užmirštą „tinklaraščio“ aplanką. Sukilo nostalgija ir prasmės jausmas. Net jei rašau tik sau ir niekas neskaitys – tai svarbu. Juk darau tai pirmiausia dėl savęs. Gyvenu dėl savęs.

Verkiu, nes esu dėkinga, kad gyvenu? – šiandien paklausiau savęs. Man 28-eri, artėja gimtadienis. Suprantu, kad jei ne onkologinė diagnozė, nebūčiau taip aiškiai pajutusi gyvenimo trapumo ir tuo pačiu jo grožio. Tik po diagnozės pasaulį pamačiau tarsi širdimi.

Gyvenimo grožį dažnai mėginame rasti naujuose pirkiniuose, kelionėse, kitų gyvenimuose. Kartais pakliūvame į socialinių tinklų ir rinkos iliuzijas, kad dar vienas daiktas padarys mus laimingesnius. Žinoma, finansinis stabilumas ir laisvė yra labai svarbu, o pirkiniai gali atnešti kruopelę džiaugsmo. Bet ar tikrai laimės kraitį negalime užpildyti patys – ne materialiais dalykais, o vidine pilnatve?

Kiekvieną dieną svarbu priminti sau tai, kas svarbiausia. Verta sustoti ir paklausti savęs: dėl ko šiandien keliuosi? dėl ko gyvenu? ko nenorėčiau gailėtis ateityje? koks mano gyvenimo „bucket list“? ar išvis tokį turiu? Mūsų troškimai ir siekiai nebūtinai turi būti dideli – jie gali būti maži, visai mažutėliai. Bet būtent jie kuria mūsų asmeninę pilnatvę ir suteikia prasmę. Aš vis dar ieškau savosios – mažų pauzės momentų, kurie pripildo mane laime. Norėčiau kiekvieną dieną atrasti nors trupinėlį pilnatvės.

Norėčiau, kad šis įrašas būtų priminimas – atsigręžti į save, į tai, kas mums iš tiesų svarbiausia, į dėkingumą už tai, ką jau turime.

O apie ką yra tavoji pilnatvė? Kada paskutinį kartą jautei dėkingumą už tai, kad esi gyvas?

Norisi pridėti ir muziką, kuri prisidėjo prie dėkingumo jausmo šiandienai...