#6 It was a fun journey or a failure?

Prieš susergant menkai ką žinojau apie onkologiją. Aplink buvo mažai sergančiųjų. Nors tiesą pasakius aš taip stipriai buvau susikoncentravusi į savo gyvenimą, į savo jaunystę, kad ši ar kitos ligos atrodė neaktualios. Tai tėvų, senelių ar kitų vyresniųjų pasauliui priklausantis atributas. O aš dar tik studijuoju, juk viskas priešakyje. Niekas tarp mano draugų nekalbėjo šia tema, ji tiesiog neegzistavo mūsų lūpose, mintyse, ateities scenarijuose. Jautėmės jauni ir nemirtingi. Maniau mano kūnas yra išskirtinis, kitoks, jis negali manęs išduoti ir susirgti. Mintis apie galimą akistatą su gyvybei pavojinga liga, tiesiog praskriedavo kiaurai pro mane, nepalikdama pėdsakų. Nebuvo erdvės idėjai, kad tai gali nutikti man. Mano kūnui.

Išgirdusi vėžio diagnozę, tapau jautresnė ir atidesnė. Supratau, kad artimųjų rate yra žmonių susidūrusių su šiuo iššūkiu. Anksčiau to nepastebėjau, o gal nenorėjau pastebėti. Ši liga kuriam laikui mane panardino į užsitęsusį košmarą, kuriame bandžiau atsakyti į besikartojančius klausimus: Ar navikas nustos augti? Kiek žmogus per gyvenimą gali turėti galvos operacijų? Ar Lietuvoje yra asmuo, kuris savo smegenyse taip pat nešiojasi auglį egzotiniu pavadinimu? Ar ligos sukelta pauzė nuo mano senojo gyvenimo yra laikina? Ar reikės atsisveikinti su senąja savimi? Ar ją kada vėl pamatysiu? Ar noriu ją pamatyti?

Su onkologijos diagnoze gauni ne tik krūvą medicininių išrašų, tyrimų, bet kur kas daugiau. Gauni didžiulį išbandymą, kurį tik pats vienas gali įveikti. Tik nuo tavęs priklauso, kaip įprasminsi šią netikėtai įsiprašiusią patirtį. Tai kaip kiekvienas iš mūsų skirtingai išgyvename onkologinę ligą galėtų paaiškinti sociologo E. Goffmano atramų teorija. Ja rėmiausi savo baigiamuosiuose bakalauro ir magistro darbuose, todėl ji man artima ir pažįstama.

Labai paprastai tariant, atramų teorija nusako kaip mes pasirenkame apibudinti, aiškinti ir įprasminti kasdienybes reiškinius. Naudodami interpretacines schemas suteikiame konkrečias reikšmes socialiniams įvykiams. Socialinio pasaulio įvykiai, situacijos, kontekstai paverčiami kažkuo prasmingu. Interpretacinės schemos yra daugialypės ir kintančios, todėl tam pačiam reiškiniui galime suteikti skirtingas prasmes. Ligos reiškinys savo esme reiškia kūno negalavimą konkrečioje srityje, sukeliant fizinius ir/ar psichologinius simptomus. Tačiau žmogus ligai gali suteikti savitas socialines reikšmes, yra begalės scenarijų iš kurių galime rinktis.

Viena vertus, ligą galime interpretuoti kaip netikėtą gyvenimo iššūkį ar kaip laikiną pavojų gyvybei. Ligą galime suprasti ir kaip neišvengiamą akistatą su mirtimi. Taip pat galime pasirinkti tai ignoruoti, gyventi taip tarsi nieko nenutiko, bandyti nuo savęs ir kitų slėpti ligos faktą. Tuo pačiu onkologinę ligą galime įprasminti kaip gyvenimo dovaną, kuri priverčia atsitokėti, prisiminti savo laikinumą, susimąstyti apie tai kaip pasirenkame gyventi, kokios yra mūsų tikrosios vertybės ir ar puoselėjame jas. Remiantis atramų teorija galima pateikti paveikslo metaforą: liga yra kaip paveikslo rėmelis, o koks paveikslo turinys priklauso nuo mūsų pačių, kaip mes jį nutapysime, kokius potėpius sukursime, kokius dažus ir spalvas pasirinksime, ką su gautu paveikslu darysime, kur jį dėsime.

Sunkiausia man buvo suprasti kaip liga gali būti įprasminama kaip dovana. Užtruko 3 metus prisijaukinti ligos kaip dovanos “paveikslo” braižą. Man liga kaip dovana gali būti ta prasme, kad nors ji tiesmukai primena apie neišvengiamą mirties faktą, tuo pat metu pajauti išsilaisvinimą. Mane užplūdo laisvės pojūtis nuo primestų normų. Pradėjau kvestionuoti, kam dirbti nemylimą darbą, kam bendrauti su žmonėmis su kuriais jau seniai išsiskiria vertybės, kam mandagiai šypsotis, kad kažkam įtiktum, kam apkrauti save svarstymais, ką apie tave galvoja kiti ir ko iš tavęs tikisi.

Liga yra dovana tuo, kad ji atveria akis. Priverstinai sustabdo ir sulėtina laiką. Pakeičia santykį su savo kūnu. Atradau daugiau empatijos jam. Anksčiau stipriai buvau užslopinusi savo kūno signalizuojamus poreikius. Valgydavau, eidavau į tualetą, miegodavau, ilsėdavausi, ne tada, kai kūnas to prašė, o tada, kai buvo baigti darbai. Kūnas tarsi įkaitas, turėjo būti man patogus, paklusnus, atitikti visus keliamus reikalavimus ir pats nieko mainais neprašyti.

Liga kaip dovana tuo, kad gali padėti atrasti gyvenimo balansą. Tarp darbo ir poilsio, išorės ir vidinių norų. Kartu su liga gali atsirasti, kur kas daugiau dėkingumo jausmo nei bet kada anksčiau. Tapau dėkinga, kad kvėpuoju, galiu savo kojomis išeiti į lauką, užuosti kvapus, matyti spalvas, bendrauti, jausti. Dėkinga, kad gyva ir esu čia. Šią akimirką, šią sekundę, aš esu gyva ir to pakanka. Anksčiau vis kažko trūkdavo. Dabar suprantu, kad turėjau, kur kas per daug. Per daug rūpėjo materialūs dalykai: madingi rūbai, naujausi kompiuteriai, telefonai ir visa kita, ką kasdien siūlo kapitalistinė rinka. Per daug buvau apleidusi ir save, vidinius norus, jausmus, poreikius. Bandžiau būti kitiems patogi, prisitaikyti, todėl negirdėjau savo vidinio balso. Neatstovėjau savęs.

Galiausiai liga kaip dovana, nes susirgęs gali atrasti vidinės stiprybės ir motyvacijos keistis. Kada jei ne dabar? Ar dar turi ką prarasti? Gali keistis pagaliau įsiklausant į save, atrandant vientisumą, pilnatvę, sąžiningą ir pagarbų santykį su savimi. Tikiu, kad sergant kūnui, tuo pat metu gali sveikti siela. Juk susidūrus su mirtimi mes tuo pačiu esame akistatoje su gyvenimu. Atrodo prasminga klausti ar susirgus galima gyventi labiau? Kitaip? Nuoširdžiau? Sąžiningiau prieš save?

Gali atrodyti, kad esame aplinkybių įkaitai. Tačiau, manau, mes savo gyvenimo, kasdienybės, realybės kūrėjai. Iki paskutinio gyvenimo atokvėpio mes turime pasirinkimą kaip įprasminti savo patirtis, galime kurti savo paveikslo baigiamuosius potėpius ir spręsti: it was a fun journey or a failure?

Tai mano paveikslas, kuriame matau išsigandusį, vienišą, paklydusį, juodą žmogų. Tačiau jame slypi daug jausmų, spalvų. Vilties...

Komentarai