#5 Storos ligoninės sienos

Nežinau ar ligoninių sienos storesnės nei kitų pastatų, bet jos tikrai slegia, savyje talpindamos begalės pacientų istorijų ir išgyvenimų. Po smegenų operacijos, judėjimas palatoje apsiriboja lovos dydžiu, po to prasiplečia iki palatos erdvės, o galiausiai tampa pasiekiami ir koridorių vingiai. Atjungimas nuo lašelinių, šlapimo kateterio bei gydytojų duodamas leidimas stotis iš lovos, tampa simboliniu išsilaisvinimu. Pirmieji žingsniai vaikštynės pagalba palengva grąžina savarankiškumo jausmą. 

Gulėdama palatoje mačiau žmones, kurie buvo susikaustę prieš operaciją, slėpė savo baimę, mažai kalbėjo ir nesipasakojo apie tai, ko čia atvyko. Slapta nubraukdavo ašarą gulint lovoje, tualete ar išėjus iš palatos. O kartais apimdavo toks siaubas, kad ašarų ir kukčiojimo nebeišeidavo sustabdyti ar nuslėpti. Nerasdami sau vietos, garsiai kartojo, kad viskas turi būti gerai. Pokalbiai telefonu su artimaisiais, nuramindavo.

Dieną prieš operaciją, chirurgo ir anestiozologo vizito nekantriai laukdavo kiekvienas. Gydytojams tai buvo kasdienė procedūra papasakoti, kas vyks operacijos metu, ko tikėtis, kokios rizikos. Tuo tarpu pacientų veiduose nebuvo matyti jokio kasdieniškumo. Kartais gydytojai stengdavosi pajuokauti, padrąsinti, o kai kurie iš jų buvo tokie užimti, kad savo operuojamą pacientą pamatydavo tik jau ant operacinės stalo.

Buvo sunku matyti kitų moterų baimę, kaip jos fiziškai ruošia savo kūną operacijai, prausiasi, dedasi kompresines kojines, nusirengia nuogai, gulasi į lovą ir laukia, kada jas išves. Laukia TOS valandos, nerimauja, kodėl personalas vėluoja. Baimė tvyrojo mažame palatos kambarėlyje. Jose mačiau savo pačios atspindį. Išvažiuoji gulėdamas nuogas, uždengtas turkio spalvos, plonu, popieriniu užklotu. Atvažiuoji į didelę operacinę, atsiguli ant šalto metalinio stalo. Aplink būrys specialistų, kurie puolą ieškoti geriausios venos tavo rankoje. Kol mane vežė į operacinę, žiūrėjau į lubas, jose esančias lempas, apdailą, praeivius, bandžiau kuo labiau susikoncentruoti į aplink esančius vaizdinius. Bet tai nepadėjo pasprukti nuo esminio klausimo kirbėjusio galvoje. Kada, kokios būklės ir ar išvis grįšiu.

Palatoje buvome keturiese. Man po kaire gulėjo moteris, apie 40 metų, jai buvo rastas auglys ausyje, kuris įprastai nustatomas tik žarnyne. Gydytojai kelis mėnesius svarstė kaip gydyti šią pacientę. Pasak jų, toks atvejis pirmasis Lietuvoje. Moteris pasakojo, kad būtent būrėja jai išbūrė sunkią ligą ir jos paskatinta, ėjo tikrintis sveikatos. Svarsčiau, ką man būrėja pasakytų. Palatoje prie sienos gulėjo labai jauna mergina, kuriai nustatė aneurizmą. Smegenų kraujagyslė buvo išsiplėtusi ir apsivyniojusi aplink akies nervą, buvo didelė rizika pažeisti regą. Keturiomis palatos sienomis dalinomės ir su paciente S, su ja užmezgėme artimą ryšį. Ji turėjo neaiškios kilmės navikus, vis atsinaujinančius ant stuburo. Na, o aš buvau su piktybiniu augliu galvoje. Pagalvojau, jog esame puikus pacientų būrys, rezidentų praktikai!

Ligoninės sienos pasunkėdavo naktį. Apimdavo mirtina tyla, kurią nutraukdavo pacientų prašymai nuskausminamųjų, dejonės, vėmimas, kartais kylanti slaugytojų sumaištis ir žinoma knarkimas. Apie 20val. turėjome ritualą laukti paskutinio vakarinio dūrio į pilvą, kraują skystinančių vaistų. Po šios procedūros buvo galima labiau atsipalaiduoti. Niekaip nesupratau kodėl, bet naktimis įsiverždavo rezidentų būrys kiekvieną iš mūsų apžiūrėti. Lyg šiol pamenu staigia atsidarančias duris, tamsą pakeičiančią akinančią šviesą, prieinančius gydytojus, kurie kažką tau kalba, apžiūri kūną, žaizdas, siūles, o tu bandai suprasti čia sapnas ar ne. Jaučiausi taip tarsi ligoninėje mano kūnas nebepriklausė man. Jį bet kada galėjo liesti, badyti, tvarstyti, buvo tariamasi ir strateguojama, ką toliau su juo daryti. Nesupraskit neteisingai, tai būtina ligoninėje, bet kaip žmogus jaučiausi, jog mano kūnas trumpam buvo iš manęs atimtas...

Iš ligoninės išvykau nesužinojusi, kaip visoms palatos draugėms pasisekė operacijos. Grįžusi namo, dar kelias dienas sapnavau, kaip naktį mane prikelia, reikia atsakinėti į klausimus, duoti ranką su kateteriu vaistų suleidimui, spausti pagalbos mygtuką sau ar palatos kaimynei iškviesti pagalbos. Bet namuose buvo kitaip. Jaučiausi saugi. Sapnai dingo.

Komentarai