#4 Antra galvos operacija - DONE!

Padariau nemažą pauzę po antros smegenų operacijos. Praėjo keturi mėnesiai, kol prisiruošiau vėl tęsti tinklaraščio rašymą. Per tą laiką vidus prisipildė įvairiausiais jausmais. Ligoninėje buvo griežtos lankymo valandos, lankytojai galėdavo ateiti 15 min. laikotarpiui, kuriam užtekdavo pasilabinti bei papasakoti, ką šiandien davė valgyt ir kokių lašinių sulašino. Šį kartą ligoninėje mane laikė 10dienų (praeitą kartą kelias dienas dėl užsikrėtimo covid virusu).

Atsimenu pirmą sąmoningą atsipeikėjimą po operacijos, tuomet dar buvau reanimacijoje. Pajutau ant savo pilvo svetimą ranką ir pradėjau garsiai klausti. Kas mane laiko? Kas mane liečia? Kas čia? Negavau atsakymo. Buvau mieguista, tad pagalvojau, kad mano sužadėtinis turbūt įsibrovė į ligoninę ir mane slaugo. Pagalvojau oho, kaip jis mane myli, net į reanimaciją įsiprašė. Po kurio laiko buvau sąmoningesnė ir supratau, kad ta “svetima“ ranka yra mano. Aš nejaučiau savo kairės rankos ir kojos. Sutrikęs kairės rankos ir kojos valdymas buvo operacijos rizika, kurią buvome aptarę su gydytoju. Atėjus jam pasakiau „Viskas bus gerai, atsistatys, aš groju pianinu, privalo būti gerai“, kažkas paklausė ar profesionaliai groju, atsakiau ne. Gydytojas atsake “Žinai ir sportininkai praranda rankas, kojas, visaip gyvenime būna“. Jis nuėjo. Likau savuose apmąstymuose.

Einant dienai po dienos, pradėjau judinti kairę ranką ir koją, gerėjo jutimai. Tačiau išliko labai keistas jausmas, ranka buvo tarsi atsiskyrusi nuo manęs. Kai bandydavau paimti daiktą, pavyzdžiui puodelį, ranka manęs „neklausydavo“, nejudėdavo arba paimdavo šalia esantį kitą daiktą. Žinojau, ką noriu padaryti, bet ranka nesuprato mano siunčiamų komandų. Buvo sunku valytis dantis, artimiesiems rašyti žinutes ar tiesiog nusiplėšti skiautę tualetinio popieriaus. Turėdavau sutelkti visą dėmesį tam, ką noriu padaryti. Apėmė nerimas ar tai praeis.

Pirmą savaitę pragulėjau ir pramiegojau, nes nieko kito negalėjau daryti. Vargino skaitymas, šviesos, garsai, kalbėjimas. Išsigelbėjimas nuo nuobodulio buvo palatos kaimynė (dėl anonimiškumo, ją vadinsiu S). Gan greitai susibičiuliavome, pradėjome dalintis savo diagnozėmis, operacijų skaičiumi. Tarsi atėjus į naują darbą su kolega dalintumeisi savo įgytu stažu. Jai tai buvo berods šeštoji operacija (tiksliai nepamenu pirmųjų mūsų pokalbių nes smegenys ir atmintis intensyviai ilsėjosi). Mano palatos draugė S padėjo man nepamiršti išgerti vaistų, primindavo, ką kalbėjome, ji skaitydavo knygą ir man papasakodavo, ką perskaitė. Nors abi sunkiai vaikščiojome, viena kitą ragindavome lovoje daryti pratimus. Užsimezgęs mūsų santykis man buvo itin svarbus dėl to, kad su ja įvykdžiau savo Bucket list norą – juoktis iki ašarų! Už tai aš jai lyg šiol dėkinga.

Ji man pasakojo, kaip pirmomis dienomis po operacijos nesiorientavau, klausdavau tų pačių klausimų, pasakodavau tas pačias istorijas. Gydytojai neleido keltis iš lovos, kol po operacijos nebuvo atliktas magnetinis rezonansas. Viskas su tuo buvo gerai iki kol buvo išimtas šlapimo kateteris ir gamtinius reikalus reikėjo atlikti į basoną lovoje. Niekaip nepavyko persilaužti ir to padaryti gulint lovoje šalia kitų pacientų. Nebėgo, nors tu ką… Atėjusios slaugytojos atkakliai ragino gulėti ir daryti reikalus lovoje. Kūnas priešinosi. Palatos draugė priminė, jog vis tik savo reikalus padariau pusiau stovėdama į basoną, kurį pati laikiau rankose, bet dėl didelio skysčių kiekio jo nebenulaikiau ir visas turtas išbėgo ant žemės. Viskas vyko atviromis palatos durimis… Mane tai prajuokino iki ašarų. Bejėgystė ir mano pačios kūno ribotumas sukėlė daug juoko. Ligoninėje nebuvo vietos jausti gėdos.

Visi buvome tiesiog kūnai su diagnozėmis.

Komentarai