Praėjus 6 mėnesiams po operacijos, buvo atliktas pakartotinis galvos magnetinis rezonansas, kuris turėjo parodyti kaip „klostosi reikalai“. Mano auglys pagal visus medicininius parametrus yra laikomas žemo piktybiškumo, todėl tikimasi lėto augimo ar net augimo sustojimo (orientuojamasi į metus ar kelerius, kol užfiksuojamas naujas progresas). Vis tik gauti mano tyrimo rezultatai parodė auglio progresavimą. Ši žinia mane šokiravo, tarsi ne taip viskas buvo suplanuota. Bet liga pasirodo nesilaiko „plano“. Tuos 6 mėnesius po operacijos rūpinausi savo mitybą, domėjausi mitybos ir ligų sąsajomis, skaičiau knygas ieškodama naudingos informacijos. Rūpinausi savo psichologine savijauta, lankiausi pas ne vieną psichologą, po to su keliais iš jų nuolatos tęsiau bendravimą. Tačiau, kad ir kiek stengiausi, kad viskas būtų gerai, taip nebuvo. Pasijutau bejėgę prieš ligą. Gal keistai nuskambės, bet sužinojus, kad vyksta ankstyvas ligos progresavimas kažkur giliai širdyje palengvėjo. Lyg pasąmonės gilumoje to ir tikėjausi. Susimąsčiau, kodėl taip pasijutau. Manau, įtakos turėjo psichologinis išsekimas dėl to, kas įvyko su manimi, bei nuolat patiriami epilepsijos priepuoliai, kurie neleido pasijusti sveikai. Kūnas ir protas priešinosi patikėti, kad sveikstu ir viskas bus gerai.
Ligos akivaizdoje gali jaustis apsuptas beribės nežinios, neturintis galios ir įtakos tam, kas vyksta. Tampi tarsi žiūrovas filmo, kuriame esi pagrindinis herojus, menkai prisidedantis prie režisūros. Pikta tai, kad mano filmas toliau tęsiasi, nors pagal „sutartį“ turėjo baigtis (bent kuriam laikui). Pagrindinis herojus privalo toliau vaidinti, nors labai pavargo. Privalau toliau kovoti už savo gyvybę, iš naujo atrasti vilties bei jėgų. Jaučiu, kad turiu būti dėkinga savo kūnui, kad jis stengėsi ir pagijo tiek, kiek galėjo po pirmosios operacijos. Dabar turiu pasiruošti naujai kovai, tarsi netikėtai ir per anksti prasidėjusiai antrai filmo daliai. Tai nėra lengva. Mieliau išvardinčiau dalykus, kuriuos iš manęs ši liga atėmė. Pradedant fizinėmis jėgomis, augančia priklausomybe nuo kitų, neribotam laikui atidėtais planais, pramogomis, itin pasikeitusiais santykiais su visais: savimi, šeimos nariais, draugais, partneriu. Pradėjau kelti sau tikslus, kuriuos turiu įgyvendinti. Susidariau sąrašą dalykų, kuriuos dar noriu patirti, dėl kurių labai norisi pasveikti. Puiki inspiracija buvo filmas „Bucket List“ (rekomenduoju).
Noriu susituokti su savo partneriu.
Noriu įsigyti pudeliuką (nors šuns dar neturiu jau senai ją vadinu Persikute).
Noriu išsimaudyti ežere nuoga.
Noriu nušokti į vandenį nuo lieptelio, niekada nesu to dariusi (visada bijodavau).
Noriu juoktis taip stipriai, kad net ištrykštų ašaros (neatsimenu, kada tai patyriau).
Noriu pamatyti šiaurės pašvaistę.
ir dar keletas norų…..
Ilgą laiką buvau laukimo stadijoje, ką gydytojai nuspręs daryti dėl progresavimo. Man laukimas priminė puvimo procesą. Kuo ilgiau lauki, tuo labiau pūva viskas. Griauži save negatyviomis mintimis, nerimu, nežinomybe. Prisikuri įvairiausių galimų ligos eigos scenarijų (dažniausiai katastrofinių ir nebūtinai su laiminga pabaiga). Tačiau laukimas irgi yra LAIKAS, kurį išmintinga būtų nugyventi kiek įmanoma prasmingiau, net jei lauki nemalonių žinių, ar reikės gydyti vėžį. Nors buvo labai sunku, kartais pavykdavo pajausti, kad ne tik laukiu atsakymų dėl artėjančio gydymo, bet tuo pačiu ir GYVENU. Sugrįžti į realybę padeda meditacija, kvėpavimo pratimai ir grojimas pianinu, paversdamas mano jausmus melodijomis.
Gavus gydytojo atsakymą apie numatomą gydymo planą, atėjo antrasis sunkus etapas – apsisprendimo. Ieškojau papildomų nuomonių, kaip reikėtų elgtis mano situacijoje. Gavau nuomonę Vilniuje, Kaune bei kreipiausi į Amerikos kliniką. Trys nuomonės. Paradoksalu, visos buvo skirtingos. Dėl anonimiškumo sumetimų gautus pasiūlymus pateiksiu nesusiejant su konkrečia įstaiga. A – siūlė darytis operaciją, ir po to tikėtina chemoterapiją bei spindulinį gydymą. B- griežtai pasisakė prieš operaciją, nes tai per daug pavojinga mano kognityvinėms funkcijoms, todėl siūlė tik chemoterapiją ir spindulinį gydymą. C- siūlė daryti biopsiją tam, kad sužinoti ar auglio histologija nepakito ir pagal tai taikyti tolimesnį gydymą. Pasirinkti buvo sunku. Kiekviena nuomonė atrodė labai pagrįsta ir įtikinama. Jaučiausi, kad turiu rinktis tarsi užrištomis akimis ir nieko nematydama, nes juk nesupratau tarp ko renkuosi, nesu medicinos specialistė, nesuvokiu ir nežinau visų galimų gydymo rizikų. Nors ir užrištomis akimis, nusprendžiau rinktis pasikliaudama pasitikėjimo jausmu ir nuojauta. Pasirinkau rizikuoti ir operuotis. Jau labai greitai (2022-11-15).
Man kaip asmenybei, kuri linkusi viską kontroliuoti ir prisiimti atsakomybę už tai, kas vyksta, yra sunku toleruoti tokį didelį kiekį nežinomybės. Bet tai tik dar viena pamoka. Aš nesu visagalė. Ne nuo manęs viskas priklauso. Negaliu visko suvaldyti. Taip, kad toliau vaidinu filme, kuriame siužeto nekuriu. Pagrindiniam herojui labai įdomu, kuo baigsis antroji filmo dalis.
