#2 Kitas gyvenimas, kita aš
Vidiniai pokyčiai
Šalia bandymų priimti diagnozę, paraleliai kūrėsi nauja ir visiškai neregėta mano kaip žmogaus tapatumo dalis. Keitėsi tai, kas aš esu, galiu ir galėsiu būti. Kito požiūris į gyvenimą. Mano turimos žinios mane įkalino, nes buvo ribotos, pasenusios ir nebetiko naujam kontekstui, kuriame turėjau gyventi.
Anksčiau nuoširdžiai tikėjau, kad gyventi reiškia siekti nepriekaištingo tobulumo, kelti sau (ir kitiems) perfekcionistinius lūkesčius. Gyventi reiškia dirbti ir nuolatos būti produktyviam. Vyravo griežta dienotvarkė, vengiant neproduktyvių pauzių (poilsio), nuolatinis savęs baudimas už klaidas, siekis būti profesionaliai visur ir visada. Uoliai mokiausi universitete, įskaitant visus savaitgalius. Šventės nebuvo išimtis. Tik vėliau supratau, kad ne vienas žmogus bandė sušvelninti griežtą mano požiūrį.
Gyventi – neklysti, o už klaidas – save bausti. Toks gyvenimo būdas, laiko ir energijos investavimas į darbą, atnešė savų vaisių. Sunkus darbas, atsipirkdavo gerais rezultatais, pagyromis, pripažinimu, apdovanojimais, kvietimais tęsti mokslą doktorantūros studijose. Tačiau susirgus supranti, kad tavo pasirinktas kelias tarsi išbraukiamas iš viso žemėlapio. Supranti, kad gyventi senojo kelio kontūrais nebegali. Jie pasenę ir neatitinka naujos realybės. O dar svarbiau, supranti, kad žvalgytis į senąjį kelią – nebenori. Priimti naują realybę yra ir buvo be galo sunku, nes viską vertinau per buvusių patyrimų prizmę, buvusius siekius, buvusius norus. Akyse greitai pralėkė daug dalykų, kuriuos praradau. Lyg šiol nežinau ar galėsiu grįžti į savo profesinę sritį, su kuria save taip stipriai tapatinau. Savirealizacija karjeroje tarsi medžio šaka buvo nukirsta, nežinant ar ji kada ataugs.
Gydytojas lyg tarp kitko perspėjo, jog nėštumas sukeltų didelę riziką ligos atsinaujinimui ir progresavimui. Papasakojo kitų moterų istorijas. Supratau, kad motinystė man negali būti džiaugsmu ar net pasirinkimu, tai gyvybei pavojingas veiksmas. Dėl smegenų auglio kasdien patirdavau epilepsijos priepuolius, kurie itin apribojo mano galimybes socializuotis, būti viešose vietose ar keliauti kažkur toliau namų slenksčio. Svarsčiau apie įsivaikinimo galimybę ateityje, bet pasidomėjusi sužinojau, kad sergant bet kokia epilepsijos forma negalima to padaryti, net jei partneris yra sveikas. Galiausiai giliai širdyje supratau, kad esmė buvo ne pačiame troškime tapti mama, o tame, jog durys buvo užtrenktos dar net nespėjus į jas pasibelsti. Jaučiausi tarsi apvogta. Rinktis tai privilegija, kuri nebebuvo man lengvai prieinama.
Jei anksčiau save siejau su profesine veikla ir ji nebegali tęstis, tai kas aš esu apart to? Apsižvalgiau kaip į apdulkėjusį kambarį, kuriame daug daiktų keletą metų buvo nejudinami – mano kūryba, mano santykiai su draugais, su tėvais. Tiesą pasakius, menkai save pažinojau. Kokia aš esu kaip žmogus? Ką aš mėgstu? Kas aš be sociologijos?
Vienintelis būdas ištverti šį pokytį tai adaptacija. Supratau, kad turiu atsisakyti didelės dalies senojo aš ir jį pritaikyti dabarčiai. Apdulkėjusiame kambaryje turiu pradėti ieškoti naujų daiktų, nuvalyti dulkes nuo tų, kurie man reikšmingi, bet buvo apleisti. Pradėjau kambario remontą. Jis tęsiasi lyg šiol, nežinau į ką ši erdvė pavirs.