#1 Kelias į diagnozę
Šalia visų emocinių išgyvenimų, ne mažiau svarbūs buvo ir fiziniai kūno potyriai artėjantys su diagnoze. Dar prieš sužinant tikslų ligos pavadinimą kūnas jautė, kad kažkas ne taip, siuntė perspėjančius signalus, tačiau ne visus juos sugebėjau atpažinti ir tarpusavyje susieti. Kaip ryškiausi pokyčiai, kurių niekaip neišėjo ignoruoti buvo krentantis svoris ir tarsi rudenį nuo medžių atsiskiriantys lapai, taip ir mano plaukai, nuo manęs slinko vis tolyn ir tolyn. Lyg dalyvaudama svorio metimo konkurse, per kelis mėnesius sugebėjau prarasti daugiau nei 10kg. Tuomet svėriau 58kg, tad nukritę kilogramai padėjo geriau susipažinti su žmogaus anatomija ir kaulų struktūra.
Nuolatiniai kreipimaisi į šeimos gydytoją buvo panašūs į garsiąją graikų mitologijos Sizifo istoriją. Bandymai įrodyti, kad kažkas man ne taip buvo beviltiški ir be pabaigos. Atlikti bendrieji tyrimai buvo geri, tad techniškai buvau visiškai sveika. Buvau 24 metų jauna moteris, tad daugelis mano negalavimų nebuvo priimti labai rimtai. Buvo sakoma, jog aš per daug jautri ir per daug stresuoju. Nepasidaviau ir toliau kaip Sizifas savo akmenį stūmiau į kalną ieškodama atsakymų. Prastėjo regėjimas, kartais nutirpdavo kairė veido pusė, ranka ir koja. Susidraugavau su nuolatiniu nuovargiu ir mieguistumu. Turistavau iš vieno gydytojo kabineto į kitą, pasimatuodama vis naują diagnozę.
Vis tik viena kelionė buvo lemtinga, kuomet gavau siuntimą pasidaryti magnetinį galvos rezonansą. Ieškojau, kur galėčiau atlikti tyrimą, kuo greičiau. Nebuvo svarbi kaina, miestas, rūpėjo tik tiksintis laikas. Praėjus kelėtai dienų apsirengiau specialius rūbus ir pirmą kart atsiguliau į magneto kapsulę. Pasibaigus tyrimui darbuotoja paklausė ar jau esu užsiregistravusi sekančiam vizitui pas neurologą. Po jos žodžių, aplankė negera nuojauta. Supratau, kad tai, ką ji matė savo kompiuterio ekrane buvo kažkas, kas vertė sunerimti. Puikiai pamenu akimirką, kai galiausiai gavau tyrimo atsakymus. Buvo gan vėlyvas vakaras, jau gulėjau lovoje. Atsidariau į gmail gautą aprašymą. Iš pradžių viskas atrodė neblogai, tačiau išvadose buvo minima mistinė sąvoka „glioma“. Pasitelkiau nepamainomą draugą Google. “Glioma“ tai smegenų navikas. Dar kelios iškoduotos frazės leido suprasti, jog tai yra piktybinis auglys. Man smegenų vėžys? Aš mirštu? Rinkdama pirmą pasitaikiusią informaciją, perskaitau, jog asmenys turintys žemo piktybiškumo smegenų naviką gali išgyventi iki 5 metų. Staiga iš techniškai sveikos tapau sunkiai serganti. Pasijutau labai trapi ir laikina. Tą akimirką, dalis manęs tikrai mirė.
Man buvo paskirta operacija. Baimė dingo ir įsijungė kovingas rėžimas, kurį nė nežinojau turinti. Kasdien meditavau, mankštinausi, dariau kvėpavimo pratimus, praktikavau šaltą dušą. Nesu tikra ar tai padėjo, bet man reikėjo veiklų padedančių įsivaizduoti, jog situacija yra mano rankose ir aš ją valdau.
Ligoninėje viskas atrodė siurrealu. Seselės mane išvežė į operacinę anksti ryte. Į palatą grįžau po apytiksliai 7 valandas trukusios operacijos. Reanimacijoje nesiorientavau, kur esu. Negalėjau identifikuoti žmonių veidų. Jie visi atrodė vienodi. Savo chirurgą atpažinau tik iš balso (tiesą sakant savo veido veidrodyje taip pat neatpažinau, tad teko apsiprasti su „nauju“ vaizdu). Kaip vėliau supratau dėl smegenų patinimo pasireiškė atminties ir regos sutrikimai. Pabudusi neprisiminiau kokie yra metai ir mėnuo, užmiršdavau pokalbius su gydytoju, sesutėmis, artimaisiais. Neprisiminiau, kur gyvenu, kaip atrodo mano namai, kaip atrodo mano artimieji. Visomis išgalėmis bandžiau mintyse paišyti jų portretus, kad pamačius, galėčiau pažinti.
Laikas reanimacijoje leido priartėti prie būsenos, kuomet Maslow piramidėje prioretizuojami fiziniai poreikiai. Švirkštu į burną suleistas vanduo troškuliui numalšinti, atrodė aukso vertės. Pakeistas pampersas pakeldavo nuotaiką. Manyje tryško noras gebėti pasirūpinti savimi. Jaučiau, jog nepriklausau čia būti, lyg turėčiau būti kažkur kitur, su sveikaisiais. Palatoje pro langą girdėdavau gatvėje kalbančius ir vaikštančius žmones. Ligoninės siena skyrė du skirtingus pasaulius. Svarsčiau kaip greitai grįšiu į tą kitą pasaulį…
P.S. Prie šio įrašo pridėjau nutapytą paveikslą, kuris simbolizuoja tuo metu manyje glūdėjusius jausmus. Nė nepajutau kaip teptuko pagalba drobė nusidažė įvairiausiomis spalvomis. Pažvelgusi į rezultatą pamačiau savęs pačios atspindį. Supratau, kad kelias į diagnozę buvo ilgas ir vingiuotas, kupinas įvairių jausmų, tarp kurių didelę dalį užėmė sumaištis ir nežinia.
P.S.S. Svarbu paminėti, jog didelė dalis informacijos apie smegenų navikus Google yra pasenusi. Ieškokite patikimos mokslinės informacijos, pasikliaukite gydytoju.